Ajudagas

Mėgstu ant Ajudago rymodams matyti,  

Kaip putojančios bangos verpetais²⁰⁵ puškuoja,  

Bei sidabro vainikais juosia marių srytį,  

Ir tarsi vaivorykštės aplinkui ratuoja,  

 

Atsimuša į seklių²⁰⁶, sekliaus išblaškyti,  

Lyg didžiažuvių būriai krantus atakuoja,  

Paveldėtų sausumą, tečiaus²⁰⁷ nuvaryti,  

Vėl kiaukerus²⁰⁸, koralus ir perlus tebšluoja.  

 

Jaunasis dainiau! Lygiai ir tavo širdyje  

Kensmas²⁰⁹ dažnai sujudin vėsulas grumzdingas,  

Bet sveikamjam pakėlus bard’ną²¹⁰²¹¹ įkvėpimo,  

 

Anas be blėdies²¹² žūva gelmėj užmiršimo,  

Ir už save palieka giesmes nemirtingas,  

Tavo garbei vainiką nupint ateityje.