Potockaitės karstas¹¹⁷

Pavasario šalyje, linksmuos sodnuos¹¹⁸ Krymo,  

Suvytai ¹¹⁹ radastėle¹²⁰! Tavo valandėlės,  

Lėkdamos kaip auksinės jausmo plestekėlės¹²¹,  

Širdies gelmėj paliko ydus atminimo.  

 

Ten žvaigždžių šviečia aibės ant žiemių¹²² skliautimo¹²³,  

Kodrin¹²⁴ gi ant to kelio spindi tos akelės?  

Ar žvilgys¹²⁵ pirm neg geso nuo šaltos žemelės,  

Ten beskrįsdams įkūre ženklus išsilgimo¹²⁶?  

 

Mergele! Aš apleistas svetur pasimirsiu;  

Čionai man saują smėlio težer’ draugų rankos.  

Pas tavo karstą dažnas keliauninkas lankos,  

 

Ir aš kalbos savosios skardą tad išgirsiu,  

Ir dainius apdainuodams pavergtą mergaitę,  

Išvys gretimą kapą ir man skirs giesmaitę.