Baidarai¹³⁸

Uždrožiau ir paleidau galvatrūkčiais¹³⁹ žirgą;  

Girios, pakalnės, uolos nyksta man po kojų,  

Lyg upės vilnys — plaukia greta, sprūstyj mirga;  

Noriu apsisvaiginti verpetais pavojų.  

 

O kad putotas žirgas neklauso vytinio¹⁴⁰,  

Kad po prietamsos šydu išblėso regyklos¹⁴¹,  

Mano akyse, lyg ant stiklo krištolinio,  

Šmėkši girių, pakalnių ir uolų baidyklos.  

 

Žemė mieg, man nėr miego. Šoku į Euksiną¹⁴²;  

Išsipūtus atkriokia pas krantą¹⁴³ juodbangė,  

Lenkiu, žastus ištiesęs, prieš ją savo kaktą,  

 

Vilnis ant galvos trūksta, žioklė ¹⁴⁴ aprakina;  

Ten mintis, kaip apsvaigus valtis, nusidangė,  

Laukiu į užmiršimo grimsiant kataraktą¹⁴⁵.