Kikineiso kalnas

Mirza

Dirstelki į bedugnę! Ten dangus kur plūko,¹⁸⁵  

Tai marė. Paukštis-kalnas¹⁸⁶, perkūno nušautas,  

Sparnus lyg laumės juostas ant bangų išbruko,  

Metė stiebines¹⁸⁷ plunksnas plačiau negu skliautas,  

 

Ir vandenis užklojo salomis iš ūko.  

Matai, gelmėse irstos — debesys! Toliau tas  

Juodas nakties šešuolis — tamsuma jo rūko.  

Aure ugnies kasnykais¹⁸⁸ plykstelėjo skriautas¹⁸⁹,  

 

Tai perkūnas. — Bet stokim! Pragaras po kojų;  

Turim perlėkt ankstumą. Aš įbingęs¹⁹⁰ joju;  

Tu pasirengęs lauki: kad aš in pavojų¹⁹¹  

 

Šoksiu, žiūrėk, į skardą: jei plunksną išvysi,  

Tai bus mano kaupokas¹⁹², ir tu pabandysi;  

Ne — tai sudiev! Jau žmogus čia nesivadinsi.