Vanagas²¹³

Ant Kikineiso viršūnės  

 

Bėdinas²¹⁴ vanagėlis! Jį audra pastvėrė  

Ir į svetimą šalį toli nugabeno;  

Su vėtromis kovodams, čionai atplazdeno,  

Tarp žmonių ant šio stiebo sparnelius pasvėrė.  

 

Nurimk! Čia piktoms rankoms tavęs neapspęsti!  

Tikras tarsi ant miško šakos betupėtų.  

Jisai svečias, Giovanna — kas svečią nudėtų,  

Jeigu mariomis plaukia, tebijos²¹⁵ paskęsti.  

 

Atmink mano, atminki savo prityrimą²¹⁶;  

Tu gyvenimo marėj²¹⁷ — jau mačius baidyklių²¹⁸,  

Ir mane audra trėmė į klastus vilyklių²¹⁹.  

 

Kam tie meilūs žodeliai vilbina²²⁰ likimą?  

Būdama pavojinga²²¹, dar ieškai mąsyklių²²²...