Marių tyla

Ant Tarkankuto aukštumos

Paviljono ⁶⁵ kasnykas⁶⁶ vos krustels nuo vėjo,  

Lėtai vandens skaisčioji kvėpuoja krūtinė:  

Lyg svajojanti laimę jauna žieduotinė⁶⁷,  

Pabunda atsidusti, vėl akis sudėjo.  

 

Burės tarsi paparčiai, kad kovą laimėjo.  

Snaudžia ant nuogų karčių⁶⁸; laivo apatinė  

Palengvėl supas, lyg kad prikalta grandine;  

Nurimo marininkai⁶⁹, minia suklegėjo.  

 

O mare! Tarp linksmųjų tavo sutvėrimų  

Polipas⁷⁰ dugne miega, kada dangus graudžia,  

O kad marė nurimsta, jis ilgžasčius skleidžia.  

 

Mintie! Tavo gilybėj hidra⁷¹ atminimų  

Miega, kuomet nelaimių audros žmogų skaudžia,  

O kad širdis nurimus, nagus jon⁷² suleidžia...