Audra

Burės žlugo ir vairas tarp vandens kliokimo  

Skęsta minios ramybė, slibinas sušuko;  

Jau lynas paskutinis mareiviams⁸¹ ištrūko,  

Saulė kruvinai leidžias ant nusiminimo.  

 

Užkaukė vėtra; ant šlapių kalnų, kur muko  

Kits per kitą iš marių bedugnės, mirimo  

Genijus, begrūmodamas kardu įniršimo,  

Lyg karžygys įbingęs⁸² mūsų laivop niūko.  

 

Šitie pusgyviai merdi, anas delnus užlaužė,  

Tas draugus atsisveikint jau apsikabino,  

Šitie meldžias prieš galą, kad nuvytų mirtį.  

 

Vienas keleivis, širdį kuriam juojaus⁸³ graužė,  

Taip sau manė: laimingas, kas apsisvaigino,  

Ar melsties⁸⁴ moka, ar bent tarp draugų gal mirti.